Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Kulbakas

Moišė Kulbakas (1896–1937) – moderniosios žydų literatūros klasikas, vienas didžiausių ir populiariausių Lietuvos žydų – litvakų – poetų. Gimė Smurgainių miestelyje (dab. Baltarusija), kurį išgarsino didikų Radvilų sukurtas verslas – gausios amatininkų manufaktūros bei cirko meškų dresavimo akademija. Tėvas Šloimė buvo miškų savininkas, dirbo medienos įmonėse, tad poetas vaikystę leido tarp girių ir ežerų, prie Neries upės, kuria buvo plukdomi sieliai. Todėl šio rašytojo kūriniuose itin ryškus žydų, sutapusių su Lietuvos ir Gudijos gamta, suartėjusių su žemdirbiška pasaulėjauta, paveikslas. Kulbakas įgijo tradicinį žydišką išsilavinimą: mokėsi pagrindinėje religinėje mokykloje chederyje ir aukštesniosiose teologijos mokyklose – Švenčionių ir Voložino (Baltarusija) ješivose. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui dirbo privačiu mokytoju Kaune, ėmė rašyti eiles pirmiausia hebrajų, paskui ir jidiš kalba. Kulbakui buvo lemta tapti būtent jidiš, gimtosios Vidurio bei Rytų Europos žydų kalbos, virtuozu. Iki XIX a. pabaigos jidiš, kuri viduramžiais susiformavo iš senųjų vokiečių tarmių, hebrajų, aramėjų ir slavų kalbų pradmenų, buvo laikoma „žema“ prastuomenės kalba, niekinamai vadinama žydų žargonu, jos gėdytasi. Tačiau prasidėjus tautiniam sąmonėjimui, 1908 m. jidiš buvo paskelbta visaverte nacionaline žydų kalba kartu su hebrajų, Lietuvos jidiš tarmė tapo visos bendrinės jidiš kalbos pagrindu, o Vilnius ilgainiui įgijo pasaulinės jidiš sostinės reikšmę. Litvakai laukė literatūros genijaus, kuris dar labiau pakylėtų jų gimtąją kalbą į nacionalinės ir europinės kultūros viršūnę. Su Kulbaku iš pat pradžių ir buvo siejamos itin didelės viltys.
Būdamas dvidešimties, 1916 m. poetas debiutavo Vilniuje ėjusiame literatūriniame žurnale Literatūros sąsiuviniai (Literarishe heftn) eilėraščiu „Žvaigždelė“ („Shterndl“). Tai fronte esančio kareivio malda, pasižyminti jautria folkloro intonacija ir mažybiniais kreipiniais – prašoma melsvai žibančios žvaigždės būti pasiuntinėliu, kuris nuneštų žinią namo (jidiš kalbai mažybinės priesagos būdingos panašiai kaip lietuvių). Šis eilėraštis taip išpopuliarėjo, kad virto liaudies daina, kuri dainuojama iki šiol. 1920 m. Kulbakas Vilniuje išleido pirmąjį poezijos rinkinį Giesmės (Shirim), kuris prasidėjo eilėmis, iki šiol laikomomis visų Lietuvos žydų meilės savo gimtajai kalbai išraiška:

Išvydau aš žydų žodžius tarsi žiežirbas, tarsi žiežirbas,
Ištrauktas iš žaizdro giliausioj nakty,
Išvydau aš žydų žodžius tarsi balandžius, tarsi balandžius,
Burkuoja, burkuoja balandžiai širdy.
(Vertė Mindaugas Kvietkauskas)

1920 m. išvykęs į Berlyną poetas savarankiškai lavinosi, domėjosi moderniojo Europos meno ir literatūros srovėmis, Vakarų ir Rytų filosofija, lankėsi muziejuose ir literatūros kavinėse, dirbo teatre ir itin daug rašė – dramą Jakobas Frankas (Yankev Frank), publikuotą Niujorke, Berlyne paskelbtą eksperimentinį romaną Mesijas, Efraimo sūnus (Meshiekh ben Efrayim). 1922 m. rinkinyje Naujieji eilėraščiai (Naye lider) paskelbė didžiulio atgarsio sulaukusią poemą „Gudija“ („Raysn“) apie žydus, plukdančius sielius Nerimi ir Nemunu ir išgyvenančius gamtos misteriją, o kartu – nematomas vidines žmogiškąsias dramas. Poemoje kuriama ypatinga žydiška Lietuvos ir Gudijos peizažo mitologija. Štai kaip, perfrazuodamas Adomo Mickevičiaus dainą apie Viliją iš poemos Konradas Valenrodas, o drauge tartum atsiliepdamas į Maironio „Viliją“, Kulbakas aprašė Nemuno ir Neries santaką ties Kaunu, regimą naktį sieliais praplaukiančių žydų:

Kai mėnesiena pažyra tarytum lietus sidabrinis,
iškyla iš Nemuno tvirtas lietuvio stuomuo,
ir tyliai atplaukia tamsi moteris jam priešais iš Vilijos.
Ilgi ir žali jos antakiai, paskleidžia ji garbanas drėgnas;
kūnas slidus jos išnyra iš vilnių...
Nemunas pasilenkia virš jos ir apkabina,
bučiuoja akis jos žaliąsias, liūdesiu spindinčias,
ir vedas žemyn ją, į dugną, į mėlyną krištolo menę...
(Vertė Mindaugas Kvietkauskas)

1923 m. Kulbakas grįžo į Vilnių, savo įkvėpimo miestą, ir savaime tapo viso jidiš literatūrinio gyvenimo lyderiu. Žydiškoji Vilniaus visuomenė jį pasitiko ir kaip tarptautiniu mastu išgarsėjusį rašytoją, ir kaip „tvirtą, gyvenimo geismo kupiną ir veiklų Lietuvos žemės sūnų“ (taip jį grįžimo dieną sveikino laikraštis Vilner Tog). Trečiajame dešimtmetyje Kulbako poetinė, prozinė ir dramaturginė kūryba buvo pats reikšmingiausias Lietuvos žydų literatūros reiškinys. Čia jis parašė vieną svarbiausių savo kūrinių – filosofinį romaną Pirmadienis (Montik), itin daug eilėraščių, kelias poemas – tarp jų ir garsiąją poemą „Vilnius“ („Vilne“, 1926); 1929 m. čia pasirodė naujas jo eilėraščių rinkinys Eilės ir poemos (Lider un poemen), o prestižinėje Boriso Kleckino leidykloje išėjo trys rinktinių raštų tomai. Poetas dėstė literatūrą žydų mokytojų seminarijoje ir gimnazijoje, buvo itin mylimas mokinių, su jais rinko folklorą ir statė spektaklius, be to, vadovavo savo paties suburtai aukšto lygio teatro trupei, dirbo ir jos režisieriumi, ir aktoriumi. 1927 m. Kulbakas buvo išrinktas pasaulinio žydų PEN centro prezidentu. Jį savo autoritetu ir mokytoju laikė ir net jo kultą Vilniuje puoselėjo daugybė jaunų žydų rašytojų ir menininkų, tarp jų ir garsioji modernistinė grupė Jung Vilne (Jaunasis Vilnius) – kitas didžiulės svarbos tarpukario reiškinys, iškėlęs pasaulinės žydų literatūros įžymybes, tokias kaip Avromas Suckeveris ir Chaimas Gradė. Atrodė, kad didžioji literatūrinė Kulbako šlovė jau visai šalia.
Deja, Lenkija, kuriai tada priklausė Vilnius, nedavė šiam žymiam poetui, čia gimusiam ir augusiam, pilietybės, greičiausiai dėl jo kairiųjų pažiūrų. Tad jis su šeima gyveno mieste tik pusiau legaliai, jautė valdžios nepalankumą ir netikrumą dėl ateities. 1928 m. pabaigoje, suviliotas Sovietų Sąjungos pažadų suteikti itin geras sąlygas kūrybai, Kulbakas išvyko gyventi į Minską. Tačiau čia iš karto susidūrė su ideologine prievarta, reikalavimais tapti sovietinės propagandos įrankiu. Stengėsi juos apeiti kurdamas epą apie litvakų genties gyvenimą nuo XIX a. – dviejų tomų romaną Zalmeno giminė (Zelmenianer, 1931–1934), kuriame pynėsi sodrus realizmas, meilė senajai tradicijai, gamtos apoteozė, sakytum, Adomo Mickevičiaus Pono Tado atgarsiai. Romanas buvo suniekintas sovietinės kritikos. Paaiškėjus, kad Kulbako nepavyks priversti rašyti propagandinės socrealizmo literatūros, 1937 m. jis buvo suimtas, nuteistas neva už šnipinėjimą Lenkijai ir netrukus sušaudytas Minsko kalėjime. Žmona išvežta į Sibiro lagerį. Vaikus priglaudė seneliai, tačiau jie kartu su Kulbako sūnumi 1941 m. buvo nužudyti nacių. Per stebuklą karą išgyveno duktė, kuriai tik 1989 m. Sovietų Sąjunga oficialiai pripažino, kad jos tėvas buvo sušaudytas, o ne mirė savo mirtimi.
Kulbako kūryba apibūdinama kaip Lietuvos žydų literatūrinio modernizmo sintezė, romantizmo, realizmo, simbolizmo ir ekspresionizmo pradmenų jungtis. Daugelyje tekstų pulsuojanti idėja – litvakų kultūros, papročių, folkloro ir jidiš kalbos išaukštinimas, pabrėžiant stiprų jų ryšį su gimtine, jos gamta ir kitų tautų žmonėmis, o kartu ir religinį savitumą, misticizmą, Kabalos (Kabala – mistinis judaizmo mokymas, susiformavęs XII–XV a. Ispanijoje bei Provanse ir tapęs žydų tradicijos bei papročių dalimi. Biblijos tekstą Kabala aiškina kaip slaptą Dievo veikimo ir pasaulio sanklodos šifrą. Anot šio mokymo, pasaulis buvo sukurtas per kalbą, gimė iš žodžių, todėl kiekvienas žodis ar raidė turi slaptą dvasinę prasmę, o kalba galima paveikti tikrovę.) tradiciją. Poemoje „Vilnius“, viename žymiausių Kulbako kūrinių, tartum iš naujo kuriama šio šventojo litvakų miesto – Lietuvos Jeruzalės – mitologija. Jau pati pirmoji poemos figūra – tai vienišas maldininkas, naktį bandantis įspėti Vilniuje glūdinčią paslaptį. Vilnius pasirodo kaip miestas-šventraštis, paslaptingas būties šifras, visos Lietuvos likimą lemiantis talismanas. Tai atminties, tradicijų ir maldų prisodrintas miestas, gyvas ir mįslingas kaip žmogaus širdis. Kartu tai – priešingybių miestas: jis jungia aukščiausią dvasingumą, grožį ir mirtį, skurdą, nuopuolį. Jame į vieną šifrą susilydo skirtingiausi pradai, gyvybė ir mirtis, todėl apie miestą kalbama savitomis metaforomis – oksimoronais. Vilniuje sprendžiama tikėjimo ir netikėjimo problema: miestas lyginamas su psalmynu, bet jame švininis angelas praneša žydų maldininkui, kad anapusybė tuščia. Tačiau iš žuvusio tikėjimo ir praeities griuvėsių šiame mieste nuolat kalasi nauja gyvybė – tarsi medelis iš senųjų mūrų. Miestą gaivina amžina gamtos gyvastis (vitališkoji upė Vilija) ir gimtoji kalba. Netikėtas palyginimas („jidiš kalba – ąžuolo lapų vainikas / ant šventiškai kasdienių vartų miestan“) susieja žydiškąją tapatybę ir archajišką Vilniaus tradiciją, litvakų kalbą ir šventą lietuvių simbolį ąžuolą, jo tvirtybę. Tradicija miršta ir vėl prisikelia naujomis formomis, senasis protėvių tikėjimas gęsta, bet ir vėl atgimsta jauno žmogaus širdyje – kiekvieno mokinio, skaitančio „žilus“ savo klasikos raštus. Tad poemos pabaigoje pasirodo, kad tradicijos ir miesto gyvybės paslaptį savyje nešiojasi pats žmogus, ištariantis: „Aš – miestas!“
Labai svarbu prisiminti, jog daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių, dvarų ir kaimų gyveno įvairių tautų žmonės, kurie tarė ir dar tebetaria šių vietų vardus su meile. Didžiojo Lietuvos žydų poeto Moišės Kulbako išreikšta meilė savajam miestui turėtų būti svarbi ir šiandienos jauniems miestiečiams.

Mindaugas Kvietkauskas

Literatūra

Kulbakas

Ar žinote, kad...